Pasirinkite temą ir MO tipą Demonstracijos Kūrybinė laboratorija Testai Žinynas Užduočių lapai
Sveikatos ugdymas
Poilsis




Aktyvumas




Švara




Mityba




Jausmai ir bendravimas




Žmogaus sauga
Gyvenamoji aplinka




Gamtinė aplinka




Ekstremaliosios situacijos




Eismo aplinka




Pirmoji pagalba




Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Aknė (jaunatviniai spuogai) – odos problema, kuri atsiranda dėl riebalų liaukų, kurios supa plaukelius, uždegimo.

Odos riebalinės liaukos yra išsidėsčiusios tuoj po odos paviršiumi. Šios liaukos gamina riebalus, kurie palaiko odos elastingumą. Mažos poros odoje – tai latakėliai, pro kuriuos riebalai patenka į odos paviršių. Daugeliui žmonių spuogų atsiranda paauglystėje dėl hormonų pokyčių, kurie skatina odos riebalinių liaukų veiklos suaktyvėjimą. Didėja odos riebalų gamyba, siaurėja riebalų liaukų latakėliai, sutrinka riebalų išsiskyrimas iš liaukų. Riebalinės ir negyvos odos ląstelės užkemša veido poras. Kai čia dar patenka bakterijų, prasideda uždegimas – patinimas, paraudimas ir pūliavimas.

Reikia atsispirti pagundai patiems spaudyti, krapštyti spuogus ir inkštirus. Tai pablogina jų būklę, gali likti randai. Praustis veidą reikėtų du kartus per dieną, naudojant švelnų ploviklį. Svarbu pernelyg neišsausinti odos, nepiktnaudžiauti preparatais nuo spuogų. Nepatartina spuogus slėpti tepantis riebius makiažo pagrindus, nes oda gali dar labiau užsikimšti ir atsirasti dar daugiau inkštirų. Reikėtų vengti šukuosenų, kada plaukai nuolat liečia veidą, reguliariai trinkti plaukus šampūnu, dažniau keisti patalynę.

Jei yra vos keli spuogeliai – tai lengva aknės forma. Sunki forma pasireiškia gausiais spuogais ant veido, kaklo ir nugaros. Tuomet geriausia kreiptis į odos gydytoją.

Užkrečiamosios ligos – tai tokios ligos, kuriomis užsikrečiama tiesiogiai nuo kitų organizmų (sergančiųjų arba ligos nešiotojų), kartais – nuo užkrėstų daiktų arba išskyrų.

Užkrečiamosios ligos skirstomos pagal sukėlėjus. Virusines ligas (pvz., gripą, vėjaraupius) sukelia virusai. Nuo jų padeda apsisaugoti skiepai. Bakterines ligas (pvz., tuberkuliozę, dizenteriją) sukelia bakterijos. Grybelines ligas (pvz., kerpligę, nagų grybelį) sukelia grybeliai. Didelė užkrečiamųjų ligų grupė – parazitinės ligos. Jas sukelia įvairūs žmoguje parazituojantys organizmai. Šios ligos skirstomos į sukeliamas pirmuonių (pvz., maliarija, miegligė), kirmėlių ir jų lervų (pvz., trichineliozė, askaridozė) ir nariuotakojų (pvz., pedikuliozę sukelia utėlės, niežus – niežinės erkės).

Saugantis visų užkrečiamųjų ligų labai svarbu laikytis asmens higienos, nevalgyti neplautų vaisių ir daržovių, paglosčius naminius gyvūnėlius reikia nepamiršti nusiplauti rankas.

Atliekų rūšiavimas padeda sumažinti į sąvartynus patenkančių šiukšlių kiekį ir taupyti gamtos išteklius. Mažiau teršiama gamta. Rūšiuotinos medžiagos yra popierius, plastikas, stiklas, metalas, elektros ir elektroninės įrangos atliekos, galvaniniai elementai ir t. t. Atliekų rūšiavimas prasideda atliekų susidarymo vietoje, o perdirbti tinkamos antrinės žaliavos išskirstomos į atskirus konteinerius, dažniausiai pažymėtus spalvomis: geltonas – plastikui, žalias – stiklui, mėlynas – popieriui. Į popieriui skirtą konteinerį meskite švarų popierių: laikraščius, žurnalus, pakavimo popierių, kartonines dėžes, kartoninę gėrimų pakuotę (pieno, sulčių ir pan.) Į stiklo konteinerius meskite stiklinius butelius, stiklainius, kitus stiklo indus, įvairias stiklo duženas. Į plastikui skirtą konteinerį meskite plastikinius PET butelius (nuo gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens, alaus), švariai išplautus indelius nuo padažų, majonezo, indų ploviklio, šampūno, polietileno plėvelę. Prieš mesdami į konteinerį PET butelius, nusukite kamštelius, nuimkite žiedelį, nes jie pagaminti iš kitos rūšies plastiko. Pasistenkite, kad pakuotės būtų kuo švaresnės. Atkreipkite dėmesį, kad Lietuvoje nėra metalui skirto rūšiavimo konteinerio. Skirtingos įmonės metalą priima į skirtingus konteinerius: plastiko arba stiklo. Prieš mesdami paskaitykite užrašus ant konteinerių.
Alergija – tai neįprasta organizmo reakcija į aplinkoje esančias nekenksmingas medžiagas, t. y. alergenus: žiedadulkes, namų dulkes, maisto produktus, naminius gyvūnus, vaistus, buitinės chemijos medžiagas, mikroskopinius grybus. Dauguma alergijų prasideda vaikystėje, tačiau kai kuriems žmonėms alergija gali pasireikšti daug vėliau, susidūrus su tam tikrais aplinkos veiksniais. Alergenų gali būti visur – ore, kuriuo kvėpuojame, daiktuose, prie kurių liečiamės, maiste, kurį valgome. Alergijos išsivystymui turi reikšmės ir gyvenimo būdas, stresas, žalingi įpročiai. Alergiją taip pat skatina vis didėjantis aplinkos užteršimas, gausus buitinės chemijos priemonių naudojimas, pramoninė maisto gamyba (produktuose esantys dažikliai, konservantai, kvapiosios medžiagos).

Elektros traumą gali sukelti prisilietimas prie netvarkingų elektros laidų, kuriais teka elektros srovė, netinkamas elektros prietaisų naudojimas ar žaibas.

Elektros srovės poveikis žmogaus organizmui:

- prasideda mėšlungiški raumenų traukuliai, ištinka kojų ir rankų paralyžius;

- pažeidžiami kūno audiniai ir gyvybiškai svarbūs organai;

- sutrinka širdies veikla;

- prasideda kvėpavimo raumenų paralyžius;

- žmogų gali ištikti mirtis.

Pirmoji pagalba ištikus elektros traumai

Svarbu! Jei žmogus yra veikiamas aukštos įtampos elektros srovės (pavyzdžiui, iš jos perdavimo linijos arba transformatoriaus), negalima prie jo artintis arba jį liesti, kol elektros srovė neišjungta! Ši elektros srovė veikia kelių metrų atstumu, o lyjant lietui, ji pavojinga net už keliolikos metrų. Nemėginkite gelbėti nukentėjusiojo – tai pavojinga jūsų gyvybei. Apie įvykį skubiai praneškite elektros tinklų tarnybai.

Jei srovė yra žemos įtampos (110–220 V), gerai izoliavusis nuo žemės ir naudojant izoliuojamąją medžiagą, reikia gelbėti nukentėjusįjį.

- Teikdami pagalbą nesilieskite prie elektros srovės šaltinio, nelieskite nukentėjusiojo, jei nesate įsitikinę, kad tai saugu.

- Jei yra galimybė tai padaryti saugiai, pirmiausia reikia nutraukti kontaktą tarp elektros traumuojamo žmogaus ir srovės šaltinio. Geriausia išjungti elektros srovę jungikliu skirstomajame elektros skyde.

- Jei neįmanoma išjungti elektros srovės, reikia elektros traumuojamą žmogų nustumti nuo elektros šaltinio, nes jis pats dėl raumenų susitraukimo nepajėgia išsivaduoti. Nukentėjusįjį nuo elektros srovės šaltinio reikia nustumti elektrai nelaidžiu daiktu (pavyzdžiui, sausa lazda, lenta, truktelėjus už drabužių ar nutempiant virve, odiniu diržu). Tai būtina daryti viena ranka, atsistojus ant sausų drabužių, sauso medžio, guminio takelio.

- Jei elektros traumuojamas žmogus laiko laidą, jį galima perkirsti kirviu, kurio kotas medinis, arba perkirpti žirklėmis, kurių rankenėlės padengtos plastiku arba guma. Nepamirškime, kad bet kuris žmogus, tiesiogiai prisilietęs prie nukentėjusiojo tekant elektros srovei, pats bus traumuotas.

- Jei užsidega nukentėjusiojo drabužiai, pirmiausia išjunkite elektros srovę, o tik tada gesinkite ugnį vandeniu arba gesintuvu, ant degančio žmogaus užmeskite antklodžių.

- Jei elektros išlydžiai nudegina odą, pažeistą vietą skubiai vėsinkite vandeniu (ne trumpiau kaip 30 min.), ant jos dėkite sterilų tvarstį ar apdenkite švariu rankšluosčiu. Jei nudegė rankų plaštakos – nusekite laikrodį, numaukite žiedus, apyrankes, nes audiniams patinus tai atlikti bus sudėtinga.

- Būtinai nedelsiant kvieskite greitąją medicinos pagalbą.

Kūno priežiūros priemonės (dušo želė, dezodorantas, dantų pasta ir kt.) yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Kadangi šios priemonės tiesiogiai liečiasi su oda ir gleivinėmis, kai kurios jų sudėtyje esančios cheminės medžiagos patenka į mūsų organizmą. Todėl svarbu, kad šios priemonės būtų saugios naudoti ilgą laiką.

Parduotuvėse yra daugybė kūno priežiūros priemonių, skirtų plaukams ir odai, bet jų sudedamosios dalys yra labai skirtingos. Dauguma jų nurodyta ant pakuotės. Tačiau retas žino, kad privalu paminėti tik 26-ias kvapiąsias medžiagų, esančias oficialiame alergenų sąraše, tačiau iš techninių jų pavadinimų sunku suprasti, ar sudėtyje esančios medžiagos yra saugios. Kitos kvapiosios medžiagos gali būti apibūdinamos tik bendru žodžiu „Kvapai“ (Fragrance). Kai kurios jų gali būti dirginančios, alergizuojančios, turėti ilgalaikį neigiamą poveikį mūsų sveikatai.

Kuo daugiau pavojingų cheminių medžiagų patenka į organizmą, tuo labiau tikėtina, kad jos gali paveikti sveikatą. Todėl svarbu rinktis kosmetikos ir kūno priežiūros priemones, kurių sudėtyje yra mažiau sudedamųjų dalių. Saugiau naudoti natūralias arba kuo natūralesnes kosmetikos priemones.

Daugiau patarimų rasite čia: http://www.pagalvok.lt/kosmetika/.

Smalkės (anglies monoksidas) yra nuodingos ir itin pavojingos dujos, nes jos neturi nei kvapo, nei spalvos. Žmogus, esantis patalpoje, kur daug smalkių, paprastai nieko nejunta ir gali lengvai apsinuodyti.

Smalkių susidaro, kai krosnyje dega malkos ir nėra geros ventiliacijos, nevalyti dūmtraukiai, apgriuvusios ir netvarkingos krosnys, netinkamai naudojami šildymo įrenginiai, taip pat būnant garaže, kuriame yra automobilis su veikiančiu varikliu, net jeigu garažo durys atidarytos.

Į organizmą smalkių patenka pro kvėpavimo takus. Kraujyje jos maždaug 200 kartų greičiau negu deguonis jungiasi su hemoglobinu ir sutrikdo organizmo aprūpinimą deguonimi. Dėl deguonies trūkumo žmogus ima dusti, pažeidžiama centrinė nervų sistema, taip pat kepenys, raumenys, kaulai ir kitos organizmo sistemos.

Apsinuodijęs smalkėmis žmogus pajunta galvos skausmą ir svaigimą, tvinksėjimą smilkiniuose. Vėliau apima mieguistumas, gali kilti haliucinacijų, ima ūžti ausyse. Galiausiai sutrinka žmogaus judesiai, kūno oda tampa ryškiai raudonos spalvos, pirmiausia veidas, vėliau ir kitos kūno vietos, žmogus alpsta, praranda sąmonę. Jeigu smalkių koncentracija ore didelė, žmogus gali netekti sąmonės net per kelias minutes. Jei apsinuodijusiajam laiku nesuteikiama pagalba, jis gali mirti.

Pirmoji pagalba apsinuodijus smalkėmis

- Jeigu žmogus blogai pasijunta ir įtaria, kad galėjo apsinuodyti smalkėmis, reikia kuo skubiau išeiti į gryną orą.

- Jeigu pats nukentėjusysis išeiti negali, jį reikia išnešti į gryną orą.

- Atsagstykite drabužius, kad būtų lengviau kvėpuoti.

- Jeigu kvėpavimas sutrikęs arba žmogus nustoja kvėpuoti, atlikite dirbtinį kvėpavimą.

- Skubiai kvieskite greitąją medicinos pagalbą, nukentėjusįjį vežkite į gydymo įstaigą.

Kaip degant susidaro smalkės, galite panagrinėti demonstracijos „Deguonis ir nemetalų oksidai“ (http://gamta7-8.mkp.emokykla.lt/lt/mo/demonstracijos/deguonis_ir_nemetalu_oksidai/,scenario.81,position.0) 2 kadre.

Nušalimo požymiai

Iš pradžių nušalusioje vietoje matyti odos paraudimas, jaučiamas skausmas, sustingimas. Vėliau skausmas išnyksta, oda tampa balta ar žalsvai gelsva, atrodo neįprastai kieta, tarsi būtų iš vaško.

Pirmoji pagalba nušalus

Jei pajutote nušalimo požymius, kuo greičiau eikite į šiltą patalpą.

Išgerkite karštos arbatos.

Nušalusią galūnę atšildykite kambario temperatūros aplinkoje.

Nušalusios vietos niekuomet nekiškite į karštą vandenį.

Vykstant į patalpą, reikia stengtis nesiremti nušalusia koja ar pirštais (išskyrus tuos atvejus, jei kitaip neįmanoma).

Atšildant nušalusias vietas (pavyzdžiui, ausis, skruostus, rankas) galima trinti sausomis šiltomis pirštinėmis, vilnoniu audiniu, degtine ar spiritu.

Nerekomenduojama nušalusias vietas trintis sniegu, nes sniege esantys ledo kristalai žaloja nušalusią odą.

Suteikus pirmąją pagalbą, būtina kreiptis į gydytoją.

Apsinuodijimo grybais požymiai dažniausiai pasireiškia ūmiai ir gali būti labai įvairūs. Tai priklauso nuo grybų rūšies ir toksiškumo. Nuodingiausi Lietuvos grybai yra žalsvoji ir blyškioji musmirės. Net vieno grybo nuodų kiekis gali būti mirtinas.

Apsinuodijimai grybais dažniausiai skirstomi pagal jų sukeliamą pažeidimą:

- sukeliantys ląstelių irimą ar organų nepakankamumą;

- sukeliantys nervų sistemos pažeidimą – komą, traukulius, haliucinacijas, sujaudinimą, depresiją;

- dirginantys virškinamąjį traktą, sukeliantys pykinimą, vėmimą, pilvo skausmus, viduriavimą;

- kai kurie grybai nėra nuodingi ir nesukelia jokių apsinuodijimo simptomų, jei per 72 val. kartu nevartojama alkoholio. Pavartojus alkoholio, išsivysto ūminis toksinis sindromas.

Trumpi patarimai grybų mėgėjams

- Rinkite tik gerai pažįstamus grybus.

- Nevalgykite nežinia kieno paruoštų grybų.

- Nemanykite, kad grybais apsinuodyti turi visi jų valgiusieji. Galbūt patiekale buvo tik vienas nuodingas grybas, kuris pateko tik vienam valgiusiajam.

- Kuo vėliau atsiranda apsinuodijimo simptomai (pykinimas, vėmimas, viduriavimas), tuo sunkesnis gali būti apsinuodijimas.

- Apsinuodijimo požymiai gali atsirasti skirtingu metu, nes juos galėjo sukelti skirtingų rūšių grybai.

- Persivalgiusiam ar sunkiai grybus virškinančiam žmogui pykinimas, vėmimas ir viduriavimas savaime turi praeiti per 4–6 val.

- Užsitęsus virškinamojo trakto sutrikimams, būtina kreiptis į gydytoją, nes tik atlikus tyrimus galima atskirti persivalgymą nuo apsinuodijimo.

- Įtarę apsinuodijimą grybais nebandykite gydytis patys, skubiai kreipkitės pagalbos į artimiausią gydymo įstaigą arba pasikonsultuokite su visą parą dirbančiais Ekstremalių sveikatai situacijų centro Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuro specialistais telefonais: (8 5) 236 2052, 8 687 53 378.

Apsinuodijimo požymiai

Cheminės medžiagos (nuodai) į organizmą gali patekti įvairiais būdais, todėl yra skirtingi apsinuodijimo požymiai. Nurijus rūgščių ar šarmų, skauda burną, ryklę ir krūtinę. Taip pat sutrinka rijimas ir kvėpavimas, atsiranda seilėtekis, vėmimas, gali pakilti temperatūra. Balsas pasidaro kimus, atsiranda kosulys. Jei pažeidžiama virškinamojo trakto gleivinė, gali prasidėti kraujavimas ar organų sienelių plyšimai. Aplink burną gali būti matomi paraudusios ar jau suardytos odos plotai. Sunkiais atvejais vystosi įvairių organų negrįžtami pakitimai, eritrocitų irimas, ištinka šokas. Įkvėpus cheminių medžiagų, atsiranda dusulys, padažnėja kvėpavimas. Cheminėms medžiagoms patekus ant odos, ji parausta, gali kilti alerginės reakcijos. Didelės koncentracijos šarmai ir rūgštys nudegina odą, gali prasiskverbti į kraujotaką ar pažeisti gilesnius audinius. Cheminių medžiagų įtiškus į akis, jos parausta, atsiranda ragenos drumstumas ar pabrinkimas.

Kai kurios cheminės medžiagos, patekusios į organizmą, apsinuodijimo simptomus sukelia ne iš karto, o tik praėjus tam tikram laikui.

Pirmoji pagalba apsinuodijus

Nuodingoms medžiagoms patekus į akis, būtina jas gausiai 10–20 min. plauti tekančiu vandeniu. Rekomenduojama pakelti akių vokus.

Nuodingų medžiagų prisikvėpavusį asmenį būtina kuo greičiau išvesti ar išnešti iš užterštos aplinkos.

Nuodams patekus ant odos, reikia nurengti suterštus drabužius (nepamirškite juos saugiai ir sandariai supakuoti) ir odos lietimosi su cheminėmis medžiagomis vietą gausiai plauti vandeniu. Jei patekusios medžiagos yra linkusios skverbtis gilyn į audinius, jos šalinamos plaunant vandeniu su muilu ir šepečiu.

Apsinuodijus pro burną, prieš pradedant nuodus šalinti iš virškinamojo kanalo, būtina pasitarti su specialistais, nes netinkamai suteikta pirmoji pagalba gali pabloginti apsinuodijimo eigą ir baigtį. Apsinuodijus cheminį nudegimą sukeliančiomis medžiagomis (rūgštimis, šarmais), paprastai kyla savaiminis vėmimas, tad nereikia papildomai skatinti šio veiksmo. Jei nukentėjusysis nevemia, to nereikia skatinti, nes kenksmingos medžiagos, grįždamos stemple, pakartotinai ją pažeis. Nukentėjusiajam reikia duoti išgerti stiklinę vandens. Vanduo praskiedžia rūgštį ar šarmą, sumažėja žalingų medžiagų koncentracija, todėl sumažėja ir jų sukeliamas audinių pažeidimas. Apsinuodijus pro burną, rekomenduojama skirti aktyvintos anglies. Tačiau aktyvintos anglies negalima duoti asmeniui, kuriam dėl apsinuodijimo sutrikusi sąmonė ir jei apsinuodijimą sukėlė alkoholis.

Svarbu

Pagrindinė priemonė visų apsinuodijimų atvejais yra VANDUO.

Visais atvejais, suteikus pirmąją pagalbą, būtina nukentėjusį skubiai vežti į gydymo įstaigą, kur jam turėtų būti teikiama specializuota pagalba.

Pirmas ir svarbiausias žingsnis suteikiant pirmąją pagalbą, kai stipriai kraujuojama – užspausti kraujagyslę, iš kurios kraujuoja. Kraujas turi sukrešėti, kad galėtų prasidėti gijimo procesas ir sustotų kraujavimas. Rankos pirštais arba delnu mechaniškai spauskite kraujuojančią vietą. Uždenkite žaizdą tvarsčiu ar švariu audiniu ir stipriai prispauskite ranka. Toks spaudžiamasis tvarstis sulaiko kraują žaizdoje ir padeda sulipti kraujo komponentams – suformuoja krešulį. Jei tvarstis permirksta krauju, uždėkite antrą sluoksnį. Niekada nenuimkite tvarsčio. Nuimant krauju permirkusį tvarstį nuo žaizdos, kartu nusiima ir krešėjimo medžiagos, todėl kraujavimas tęsiasi.

Pirmoji pagalba kraujuojant dar priklauso nuo to, kokia kraujagyslė pažeista – arterija, vena ar kapiliaras. Pagal tai kraujavimas skirstomas į arterinį, veninį ir kapiliarinį.

Arterinis kraujavimas – tai pulsuojanti, trykštanti skaisčiai raudono kraujo čiurkšlė. Šis kraujavimas labai pavojingas, nes, jei pažeista stambesnė arterija, nesuteikus pirmosios pagalbos žmogus per kelias minutes gali mirtinai nukraujuoti. Todėl pirmąją pagalbą būtina suteikti labai greitai. Naudojant timpą ar iš audeklo pasidarytą varžtą reikia ranką ar koją suveržti virš žaizdos. Tarp odos ir varžto patartina padėti audinio skiautę, kad kiek įmanoma mažiau būtų traumuojami kūno audiniai. Veržimui negalima naudoti siaurų priemonių, pavyzdžiui, vielos ar virvutės. Ant spaudžiamųjų tvarsčių reikia dėti skarelę ar pan., surišti vieną mazgą, po mazgu dėti pagaliuką ar kitą tvirtą pailgą daiktą ir sukti tol, kol nustos kraujuoti, galus užfiksuoti. Varžtas turi užspausti kraujagyslę taip, kad žemiau žaizdos neapčiuoptumėte pulso, t. y. kad žemiau žaizdos nustotų tekėjęs kraujas. Pageidautina, kad varžtas būtų uždėtas toje vietoje, kur yra tik vienas kaulas, nes tada kraujagyslė geriau užspaudžiama. Būtina pažymėti varžto uždėjimo laiką, nes audiniai be kraujotakos gali būti ne ilgiau kaip 2 valandas (esant šaltam orui – ne ilgiau kaip 1 valandą). Nukentėjusįjį būtina kuo skubiau vežti į gydymo įstaigą, kur jam bus suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Jei transportavimas trunka ilgiau kaip 2 valandas, būtina atleisti varžtą, o po 2–3 min. vėl sustabdyti kraujavimą ir iš naujo užfiksuoti laiką.

Veninis kraujavimas – tai plūstantis ar silpna srove tekantis tamsus kraujas. Jei pažeista stambesnė vena, kraujas plūsta greičiau, jei smulkesnė – lėčiau. Esant tokiam kraujavimui, tvarstis turėtų būti spaudžiamasis – ant žaizdos dedamas sterilus tvarstis, o ant jo – kietas lygus žaizdos dydžio daiktas ar kietai suvyniotas audinio ritinėlis. Po to sutvarstoma.

Kapiliarinis kraujavimas – tai negausus kraujavimas, kai kraujas teka iš smulkiausių kraujagyslių (kapiliarų). Jis dažniausiai pasitaiko nubrozdinus odą. Šis kraujavimas nėra pavojingas, nes kraujas greitai sukreša, per kelias minutes kraujavimas sustoja. Teikiant pirmąją pagalbą reikia žaizdos kraštus patepti dezinfekuojamuoju tirpalu (5 proc. jodo ar briliantinės žalumos tirpalu) ir uždėti sterilų tvarstį.

Paauglystei būdingas intensyvus augimas, sparti medžiagų apykaita, labai aktyvi vidaus sekrecijos liaukų veikla. Lytinis brendimas dažniausiai prasideda maždaug nuo 10 metų ir baigiasi maždaug 16–18 metais. Kiekvienas asmuo vystosi labai individualiai: vienoms mergaitėms krūtinė pradeda augti 10 metų, kitoms – 12–13 metų, tai visiškai normalu. Paprastai mergaitės pradeda lytiškai bręsti anksčiau negu berniukai Mergaitės sparčiausiai auga 11-aisiais ir 12-aisiais metais, o berniukai 13-aisiais ir 14-aisiais metais.

Paaugliams suintensyvėja antiksčių žievės veikla. Antiksčių žievė nuolat išskiria medžiagas, dalyvaujančias streso reakcijose. Vadinasi, paaugliai visą laiką yra tarsi streso būsenos. Tai paaiškina daugelį paauglio psichikos ypatumų: netikėtą šiurkštumą ir pagiežą, ūmią agresiją, staigų švelnumo ir patiklumo pasikeitimą šaltumu ir įžūliu pasitikėjimu savimi, nemotyvuotą nuotaikų kaitą. Paauglystėje vidaus sekrecijos liaukos tarsi susitelkia prieš paauglį! Tačiau nieko nepadarysi, reikia palaukti, visa tai ištverti.

Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas.

Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių. Nuo pat ryto iki vakaro su kuo nors bendraujame. Vaikai bendrauja su tėvais, mokiniai – su mokytojais ir klasės draugais, įstaigų darbuotojai – su savo vadovais, bendradarbiais, klientais. Negana to, atsidūrę vienumoje, mes imame bendrauti su... savimi. Bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą publikai. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni kitiems apie savo jausmus, daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Bendravimas padeda mums ne tik gauti reikalingų žinių ir tiesiog tvarkyti kasdienius reikalus, bet taip pat suteikia galimybę geriau suprasti ir pažinti pačius save. Lygindami save su kitais, darome išvadas, kas mes esame, kokie mūsų gebėjimai, vertybės, temperamentas ir pan. Savo laimėjimus taip pat galime įvertinti tik palyginę su tuo, ką yra pasiekę aplinkiniai. Bendrauti mus skatina ir socialiniai poreikiai.

Lytinis brendimas – sudėtinis procesas, nes jam vykstant keičiasi viskas: asmens išvaizda, mąstysena, emocijos ir elgesys. Lytiškai bręstant vystosi pirminiai ir antriniai lytiniai požymiai. Pirminiai lytiniai požymiai – tai lyties organų vystymasis ir jų visiškas subrendimas. Antriniai lytiniai požymiai – tai fiziniai požymiai (išskyrus lyties organus), kuriais vyrai skiriasi nuo moterų.

Dėl vyriškųjų lytinių hormonų poveikio paaugliai berniukai įgyja vyrams būdingų bruožų: jiems ima želti plaukai ant veido ir viso kūno, pasikeičia balsas, naktimis nevalingai išsilieja sėkla. Lytiniai hormonai veikia visas kūno ląsteles. Berniukai dažniau tampa triukšmingi, pernelyg judrūs.

Mergaitėms paauglystėje dažniausiai būdingi emociniai sutrikimai – jos pernelyg jautrios, gali nei iš šio, nei iš to pravirkti, jų nuotaika nuolat keičiasi. Paauglės mergaitės jautriai reaguoja tiek į pagyrimą, tiek į barimą, skaudžiai išgyvena savo žmogiškojo orumo pažeminimą. Pasikeitusiai savijautai turi įtakos ir mėnesinių atsiradimas. Mergaitės labai greitai bręsta, jų ūgis didėja ilgėjant kojoms ir liemeniui. Platėja dubuo, susiformuoja moters figūra.

Patyčios – įvairus elgesys, kai vaikai žemina, skaudina vieni kitus. Tai gali būti kabinėjimasis, pravardžiavimas, erzinimas, stumdymas, mušimas, pinigų, kuprinės, sąsiuvinių ar kitų daiktų atiminėjimas, apkalbinėjimas, ignoravimas, gąsdinimas, piktų, erzinančių žinučių (SMS) ar elektroninių laiškų siuntinėjimas. Kartais patyčios gali atrodyti panašios į draugų pajuokavimus ar draugiškus patraukimus per dantį. Juk tikriausiai ne vienam yra tekę juokais pasakyti draugui: „Na tu ir kvailelis!“ ar kaip kitaip pašiepti draugą arba jo elgesį. Vis dėlto labai svarbu, kad žinotum – patyčios nėra humoro forma! Kuo patyčios skiriasi nuo pajuokavimo? Kai juokaujama, linksma būna abiem žmonėms, o tyčiojantis linksma tik vienam – kitas tuo metu jaučiasi labai įskaudintas.
Altruizmas dažnai apibūdinamas kaip siekis veikti artimo labui, meilė artimui, atsidavimas ir atlaidumas kitiems, nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove. Kiekvienam žmogui būdingas tam tikras gebėjimas aukotis, pavyzdžiui, dėl savo vaikų, artimųjų, Tėvynės, tikėjimo ar pažiūrų. Mes dažnai elgiamės altruistiškai siekdami teisingumo, nes tai – viena svarbiausių mūsų visuomenės vertybių.

Savanorystė – tai dalies savo laiko, energijos, žinių ir asmeninės patirties atidavimas dirbant visuomenei naudingą darbą, negaunant už tai jokio piniginio atlygio. Žmogus, atliekantis tam tikrus darbus savanoriškai ir nesitikintis už tai atlygio, vadinamas savanoriu. Pagrindinis tokio žmogaus tikslas – padėti kitiems, siekti naudos visuomenei, bet ne sau asmeniškai. Tai yra viena iš prigimtinių žmogaus savybių – padėti kitiems ir dėl to jaustis laimingam.

Įvairiose valstybėse savanorystės veikla yra panaši. Žmonės, tampantys savanoriais, gali pasakyti daugybę skirtingų priežasčių, kodėl nusprendė pagelbėti tiems, kuriems to labai reikia.

Dažniausiai minimi tokie motyvai:

•noras aktyviai įsitraukti į visuomenės gyvenimą;

•žinojimas, kad gali padėti;

•noras pasisemti naujos patirties;

•naujų iššūkių troškimas;

•noras realizuoti save naujoje, dar neišbandytoje srityje;

•naujų pažinčių, draugų paieškos;

•tikėjimas, kad dirbdamas savanorišką darbą gali pakeisti kitų žmonių gyvenimus.

Priklausomybė – tai nebekontroliuojamas elgesys. Priklausomybė gali būti psichinė ir fizinė. Priklausomybė prasideda tuomet, kai žmogus ima vartoti kokią nors medžiagą (narkotikus, alkoholį) ar elgtis tam tikru būdu, siekdamas gerai jaustis, patirti malonumą ar tiesiog palengvinti sau gyvenimą. Pasitenkinimą žmogui sukelia ne vien kokios nors medžiagos vartojimas, lošimas, naršymas internete, bet net mintys apie būsimą elgesį. Priklausomybė vilioja, nes tikimasi patirti malonumą. Žmonių tarpusavio santykiai tokios garantijos nesuteikia. Draugai, mylimieji, šeimos nariai gali įskaudinti, nuvilti, tad žmogus ima vis labiau pasitikėti priklausomybės ryšiais. Piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiais dalykais ir nesugebėjimas jiems atsispirti lemia nuotaikų kaitas, vidinę įtampą. Psichinės priklausomybės psichoaktyviosioms medžiagoms susiformavimą dažniausiai lemia socialinė aplinka, pažįstami, draugai, artimieji, gyvenimo būdas ir kt. Dažna grupinė psichinė priklausomybė, ypač tarp paauglių, jaunimo.
Emocijos – tai žmogaus santykio su vidinio ar išorinio pasaulio objektais išgyvenimas, trumpalaikė reakcija, turinti malonų arba nemalonų atspalvį. Emocijos gali būti labai įvairios: baimė, susierzinimas, pyktis, apmaudas, sutrikimas, agresija, džiaugsmas, žavėjimasis, nustebimas ir kt. Tai pasąmonės reakcija į kokią nors gyvenimo situaciją. Pavyzdžiui, iš už kampo staiga iššoka didelis šuo. Tuo metu žmogus išsigąsta – kojos tampa tarsi vatinės, širdis nusirita į kulnus ir pan. Baimė – tai emocija. Visos emocijos pasireiškia dėl kokios nors situacijos, sukelia tam tikrus pojūčius ir praeina, kai situacija pasibaigia. Emocijos ir tai, kaip jas rodome, – lyg kelio ženklai visiems, kurie mus supa, ir, žinoma, mums patiems. Nėra gerų ir blogų emocijų, visos jos žmogui naudingos ir būtinos.

Stresu vadiname situacijas, kurios kelia nerimą ir susirūpinimą. Stresą gali sukelti įvairūs veiksniai: triukšmas, šaltis, karštis, alkis, išgąstis, įtampa mokykloje ar darbe, nesėkmės, problemos šeimoje, konfliktai, kasdieniai rūpesčiai, nesaugumo pojūtis.

Stresas yra apsauginė fiziologinė ir psichologinė organizmo reakcija. Trumpalaikis stresas organizmui gali būti netgi naudingas, pavyzdžiui, jeigu susižeidžiame, organizmas tuoj pat suaktyvina imuninę sistemą ir ji padeda susitvarkyti su sužeidimu (saugo nuo svetimkūnių patekimo į kraują, skatina žaizdos gijimą). Sunkaus daikto kėlimas – stresinė situacija. Tada stresas mums padeda – jis raumenims suteikia daugiau jėgos, kad lengviau įveiktumėme tą svorį.

Stresas tampa pavojingas, kai žmogus su juo negali susitvarkyti. Nuolatinis stresas ar įtampa turi neigiamą poveikį imuninei sistemai ir gali „išvesti iš rikiuotės“ visą organizmą, paskatinti fizines ir psichines ligas.